Antkapiai

Čia pasirodė Oph. Rankoje ji laikė butelį su šviežiu krauju, o kitoje - užrašų knygelę. Atsisėdusi šalia kažkokio kryžiaus. ji atrėmė nugarą į grubų akmeninį paviršių ir užsimerkė. Akmuo buvo maloniai vėsus, o jo nelygumai kuteno nugarą, kuri buvo pridengta tik plonute lateksine medžiaga. Ophelia atmerkė akis ir pasidėjo butelį šalia. Pasiėmusi užrašų knygelę ir tušinuką, ėmė rašyti. Kaip visada, rašė dienoraštį. Nes jai būtinai reikėjo išlieti mintis. Jų buvo per daug. O beto, kaip sakė pati ophelia, jos buvo per daug genialios, kad joms būtų galima pražūti. Taigi, teko jas užsirašinėti.
Protarpiais gurkštelėdama raudono skysčio palaikančio jai gyvybę, mergina pakėlė akis į mėnulį, kuris šią naktį buvo ypatingai ryškus. Net prisimerkusi nuo jo šviesos, ji nužvelgė kapines apšviestas mėnesienos, ir net užsimerkė iš malonumo, kai kažkur tolumoje išgirdo staugiant vilką.

Aštonas, nors ir būdamas angelu, niekada nebuvo didelis bažnyčios, o tuo labiau kapinių mėgėjas. Tačiau šiandien, kad ir kaip keista, jis užsimanė ramybės, todėl paspruko iš svaigaus miesto kvapo į kapines, kur tylą trukdo tik tylus gedinčių žingsniai, ar kaip ir dabar - vilko staugimas.
Ašton stabteli ir įsiklauso į žvėries kaukimą, svarstydamas kaip toli jis yra. Užmatęs kažkokią chuliganę su buteliu letenose, vaikinas greitomis sumeta - "TVARKA BUS" ir be garso, beveik neįžiūrimų sparnų pagalba, kojomis vos liesdamas žemę, nusklendžia arčiau žmogystos. Pagaliau ją atpažinęs, nusileidžia ant šaltos žemės, tiesiai priešiais Oph ir dar labiau sumažina atstumą tarp jų.
- Prisigyvensi, panelyt. Kapinės, alkoholis ir dar kažkoks neaiškus dienoraštis! - apsimestinai piktai sudejuoja, iš merginos rankų išplėšdamas butelį. Nė nepatikrinęs etiketės ar dar kažko panašaus, užsiverčia jį. Atitraukęs butelį, vaikinas kelias akimirkas stovi sustingęs su išpūstomis akutėmis, kol galų gale viską išspjauna. Aiškiai jausdamas didžiulį šleikštulį, tai akivaizdžiai parodo visai nelinksma veido mimika ir greitosiomis iš užančio išsitraukia būtent tokiems atvejams nešiojamą gertuvę, kurią kelių akimirkų bėgyje jau tuština, džiaugdamasis, kad brendis puikiai nuplauna kraujo skonį.
- Vieną dieną aš tave atpratinsiu nuo šitos šlykštynės. Kaip tu gali tai gerti? - atitraukęs gertuvę prunkšteli, vis dar jausdamas šlykštų skonį, nepamiršdamas ir demonstratyviai iškeltų antakių. Ašton užpakaliu nustumia Ophelią toliau ir pats išsidrebia visai šalia. Ištiesęs kaklą, pasikelia ir bando įskaityti tai, ką užrašinėja mergina.
- Ūūū, visada svajojau paskaityti tas tavo freak'iškas mintis... - tikrai linksmai nusijuokia, išplėšdamas merginai iš rankų dienoraštį ir, kad galūnės būtų laisvesnės, šalia pastato iki tol rankose išlaikytą kraujo pripildytą butelį ir ištuštintą gertuvę. Aiškiai supratęs, kad dėl greitos vampyrės reakcijos, Ašton ilgai neskaitys, net nebando įžiūrėti smulkių raidžių, kurios nors ir blausiai apšviestos mėnulio šviesos vis vien lieka neįžiūrimos.
- Mielas dienorašti... - dramatišku balsu perskaito, jausdamas, kaip savo elgesiu kelia Ophelios susierzinimą.

Užmačiusi Aštoną, ji atsidūsta, o kai jos butelis atimamas, apskritai susiraukia. jam išspjovus taip sunkiai gautą gėrimą sudejuoja:
-Po velnių, Aštai, to kraujo taaaip ilgai laukiau. Jis toks brangus..-suzyzia ir atgauna butelį. Susiraukusi stebi, kaip jis tuština gertuvę, kurioje, neabejotinai iš kvapo yra brendis. Susiraukusi, ji gurkšteli kraujo ir įtraukia jo kvapo. Išgirdusi jo žodžius, nusijuokia. -Atpratinsi? Tu? Mane? greičiau aš tave atpratinsiu gert brendį ir kitokį žmonišką šlamštą, negu tu atpratinsi mane gert kraują. Neišdegs, brangusis,-nusišypso. jam atėmus dar ir sąsiuvinį, Oph susiraukia ir ištiesia ranką knygelės link. -Po velnių, Aštai, atdiduok mano dienoraštį. Jame per daug protingų minčių. Nesuprasi,-sukikena ir iš jo rankų išlupa knygelę, prieš tai dar susiraukusi, kai jis pradeda skiesti kažką apie "Mielas dienorašti..". Pasisukusi į vyrą, ji kiek pasilenkia ir lyžteli liežuviu jam per kaklą. Sukikena:
-Manęs nedomina tokie saldūs mergaitiški dalykėliai.